Slovakija 2025

Niekada negalvojau, kad teks tai rašyti, ar ištarti, tačiau štai – čia bus postas apie šūdiną (pun intended) žvejybos išvyką. Išvyką į Slovakiją.
Kai grįžinėjom pikti ir nusivylę iš šios patetiškos kelionės, sakiau garsiai kelionės draugams, kad apie viską iš kart gausiai parašysiu tik grįžęs. Ir dar nuotraukų pridėsiu! Kai rašau šias eilutes, tai nuo įvykio jau prabėgę 6 mėnesiai su trupučiu, bet tie, kas žino kokiu spartumu aš prisėdu prie nuotraukų redagavimo nebus nė kiek nustebę. Bet vis tik pabandom – papasakosiu jums apie blogiausią savo žvejybos išvyką (tiek, kiek jos bepamenu).
Balandžio pradžia. Rūkau, kažkur prie ofisėlio-stiklainėlio ir nervingai mindžikuodamas betoną pirmyn-atgal šnekučiuojuosi telefonu su gerb. Valdu. Deriname “varom-kažkur-žvejoti-per-gegužės-pirmą-nes-išeiginė” klausimą. Argumentai, vietovės ir datos keliauja pirmyn ir atgal telefono garsiakalbiuose, dar keli skambučiai kitiems, galimai suinteresuotiems, nenusakomo amžiaus jaunuoliams-bendraminčiams ir planas nugula.
Važiuojam į Slovakiją, į Vah upę, gaudyti didelių vaivorykštinių upėtakių! Niekada nebuvęs, girdėjęs daug neblogų atsiliepimų – visai nekantriai laukiu kelionės.
Belaukiant užsibookinam namelį Bešenova miestelyje, dėl kelių priežasčių – pro jį prateka pati Vah’o upė, (nereikia niekur važinėti, eiti prie upės žvejoti gali ir po 4 alaus) ir tai, kad tas ruožas, tekantis pro miestelį, yra žuvinamas ir ten gyvena tikrai dideli ir smagūs vaivorykštukai.

Fast-forward – balandžio 29 d. keturiese, vakare išvykstam iš Vilniaus. Po +-10 valandų kelio, n+k Proto Pemzos podkasto epizodų, maždaug 4:00 ryte pasiekiam kelionės tikslą. O Bešenovoje, prie mūsų prisijungia jau anksčiau į Slovakiją atvažiavęs, penktasis avantiūros dalyvis Edvinas. Šturmu įkrentam į laikinus mūsų namus ir skubos tvarka gulam ilsėtis, nes gi ryt bus smagi žvejyba, kad ją kur… Visiškai nenutuokdami kokia nesąmonė mūsų laukia numiegam saldų posmą iki kokių 9 ryto ir krapštomės iš trobos – ieškoti maisto ir licencijų žvejybai.

Debilizmai prasideda tuo, kad nuvažiavę į šalimai miestelyje esantį barą, kuriame turėtų būti parduodamos licencijos, randame tik gana piktą moterį su vyro veidu, kuri mums sklandžia gestų kalba (nes jokios kitokios mums suprantamos kalbos jinai žinoma, kad nemoka) parodo pirštu ant baro durų kabantį, adatiniu printeriu išspausdintą lapą, kuriame su klaidomis angliškai išveblenta, kad dėl sausros ir žemo vandens lygio šiame Vah upės ruože žvejyba yra uždrausta iki bbž-kada. Galite slysti laukais ir geros jums visiems dienukės.

Klausiam bobos vyro veidu – kū daryt (galimai irgi gestų kalba)? Išveblena – Ružomberok (miestelis esantis upe žemiau). Ok, važiuojam – ieškosime žvejų parduotuvės, gal ten parduos kažkokias licencijas į žemiau esančius ruožus.

Tada debilizmas tęsiasi ir bevažiuojant link miestelio sugenda Edvino Discoverio galinio lango pakelėjas. Taip, langą iki galo žemyn nuleidau aš, po to, kai nusprendžiau, kad man reikia šviežio kalnų oro (arba galima nusispjauti per langą), bet iš kur aš galėjau žinoti, kad 2019 metų gamybos automašinoje, gali būti tokia gerai žinoma liga, kai užrūdija pakelėjo trosas ir viskas self-destructinasi, kai bandai jį uždaryti. Aš gi vairuoju tik 1991-ų Civic’ą, kuriame el. langų pakelėjai veikia be jokių problemų.

Žvengdami iš šitos problemos, pasiekiam Ružomberok ir ten paklaidžioję randam žvejybos pardę. Pardė faina, sąlyginai daug visko muselininkams, pardavėjas draugiškas ir laužo savo ketvirtoko anglų kalbos žinias norėdamas mums padėti, bet liūdna tai, kad padėti jis gali mums tik tuo, kad nurodo, kur dar galime GAL bandyti įsigyti žūklės licencijų į šią nuostabią upę, šitoje nuostabioje šalyje, nes žemesni ruožai ties Rožomberoku irgi uždaryti dėl tos pačios priežasties – regione normaliai nelyjo jau pora mėnesių.
OK, šitoje vietoje galima gali kilti klausimas – tai kodėl jūs, durneliai, internete nepažiūrėjote prieš važiuodami? Atsakymas – intenete nulis sušiktos informacijos. Slovakija yra kaip mažas ruskynas vidury Europos, jie bbd ant visko ir staiga imti ir teiktis kažkokiems turistams kažką ten kažkur pasakyti/pranešti internetu būtų visiškai ekscesyvus reikalas ir bergzdžias jėgų eikvojimas. Tegu sužino bukuoju būdu – atvažiavę.

Kompanijoje atsiranda garsių pamastymų, kad galimai atmynėme ~1000km veltui ir teks nuleidus galvą minti namo. Bet nusipirkus kažkokio maisto ir greitai užkandus, beigi išardžius Discovery duris ir pritvirtinus langą viršutinėje padėtyje malkos pagalba, grįžta geros nuotaikos pagrindai ir mes jau lekiam toliau ieškoti licencijų ir galimybės pažvejoti. Šį kartą aukšyn palei upę, į Liptovsky Mikulaš miestelį.

Miestelyje randam fly-fishing shopą (jūrinio konteinerio dydžio). Parduotuvė nebloga, visko kaip ir yra, bet licenzijų, vėlgi – ne. Na tiksliau, tai paskutines dvi licenzijas į ruožą esantį šalia Liptovsky Mikulaš, prieš mus nuperka lenkai, ar tai vengrai. Pardavėjas, mūsų visų laimei, nešneka niekaip, tik slovakiškai. Net bazinių žodžių nesupranta angliškai, rusiškai. Varto akis ir yra suirzusiai nepatenkintas, kad penkiese stovime jo parduotuvėje ir bandom išleisti kelis šimtus eurų.
Jungiam google translate aplikaciją ir kalbamės per ją. Kažkokiu, turbūt dievo šventos mergelės magdalenos malonės palaimos, būdu išsiaiškiname, kad yra licencijų į dar aukščiau esantį upės ruožą. Ir yra DAUG. Ruožas nuo santakos su Bella upeliu iki eilinės užtvankos ant Vah upės. Praktiškai neribotai licencijų. Ties čia intrūsivi mintis įsiskvebia į keturias valandas miegojųsi, beigi kiek suirzusį protą, kad turbūt neveltui čia tiek daug yra tų licencijų, kai visur kitur jų arba nebeparduoda, arba nebėra. Bet ką mes galime rinktis? Arba žvejybą-loterija šiame ruože, arba važiavimą namo ir piršto čiulpimą.
Imam. Pardavėjas dar papildomai intensyviai ant žemėlapio mums rodo nuo kur iki kur yra ruožas, kad galime žvejoti ir Bella intake, iki kur galime žvejoti Vah’e ir t.t. Linksime galvas. Viską supratome, užfiksavome.
Tada debilizmas strikes again – licencijos pirkimas vyksta tokiu principu – reikia pirma turėti žvejo bilietą. O jį gali išduoti infocentras, kuris yra miesto centre ir tik tada mums parduos licencijas. Šūdas verda, pikta jau gana smarkiai. Vietoje to, kad normalioje šalyje jau būtume upėje ir gaudytume žuvį, mes dar tik bandom kažką susitvarkyti, o jau beveik pietų metas.
Minam į infocentra, ten paflirtuojam su mid-age maloniomis tetutėmis, susimokėję po tris eurus dvam už bilietą lekiam atgal pas diedą į shopą licencijų. Gi ten greitai, viens du, paimam ir lekiam žvejoti…
Tai jo, sveiki, gerbiama publika. Kiekvienai žvejybos dienai, kiekvienam žmogui, jis turi užrašyti ranka, tušinuku, į licenciją vardą, pavardę asmens kodą, datas, ruožo pavadinimą ir dar tada tuos pačius duomenis dar perrašyti į kažkokį lapą. Rašymo greitis kaip pradinuko, mes penkiese, kiekvienam po keturias licencijas. Veiksmas trunka dar kokį pusvalandį. Debilizmas.

Išlekiam iš Liptovsky Mikulaš į Liptovsky Hradok miestelį (taip, slovakai yra išradingi ir kūribingi, nes tų liptovsky žemėlapyje galima rasti dar gerą tuntą) esantį už kelių kilometrų. Pakeliui gausiai prisiuostom šūdais trešiamų laukų kvapo (net nenutuokiame, koks tai buvo pranašiškas ženklas). Atvažiuojam į dar neveikiantį kempingą, kuris yra šalia upės, visai gražiame slėnyje. Skubos tvarka rengiamės, tvarkomės žūklės įrankius. Paaiškėja, kad Simas jau čia yra buvęs su žmona prie 10 metų (kai dar turėjo daug vešlių plaukų) ir kad čia būdavo visai gerai.

Skubam prie upės – vaizdas kaip ir neblogas, po kabančiu tiltu yra gera duobė, už jos žemiau įteka kalnų upelis (čia prašau atkreiptį dėmėsį į šio upelio paminėjimą) aukščiau tilto gražus nutekėjimas ir po jo rėva, pagilėjimas. Ant kranto įkalę vėsaus alaus nervams nuraminti išsiskirstome kas kur ir bandome pagauti pirmuosius laimikius.
Gana greitai Simas įkala duobėje pirmą upėtakį, tada po kiek laiko įsibridęs ten pat pasikabinu vaivorykštuką ir aš, bet kitose potencialiose vietose jokio judesio – nei kibimo, nei kokio žuvies aktyvumo – nieko. Na, galvojame mes – nepažįstame upės, dar neatsirinkome kibių muselių, viskas prieš akis, dar trys dienos žvejybos. Po kiek laiko, būnant ant kranto, prie mūsų prieina vyras su lyg medžiotojo, lyg gamtosaugininko apranga, su peiliu kabančiu ant diržo ir kažko klausia – susideriname bendravimo kalbą – laužyta ruskių. Klausimas buvo sekantis – ar nematėme čia meškos? Ko, ko? Meškos. Kažkas pranešė, kad matė mešką, o po slovakiškus kalnus, pasirodo, jų bastosi keli tūkstančiai, todėl reaguodami į visus pranešimus jie, medžiotojai, atvyksta ir radę mešką ją nušauna.

Nuo to momento žvejyba visas likusias dienas nebebuvo tokia rami ir perėjus į tą upės krantą, kuris ribojasi su kalno šlaitu, dairymasis per petį buvo gana dažnas užsiėmimas. Taip likusi dienos dalis ir praslinko – bijant meškos, ieškant taškų tame mūsų ganėtinai trumpame ruože. Kolegos toje pačioje duobėje po kabančiu tiltu pagavo dar porą upėtakių, ir dieną uždarėm su vos keliomis žuvimis. Ganėtinai liūdnas rezultatas ir esame gana nusivylę. Na, bet saviapgaulė, kuri gyvena kiekvieno žvejo pasamonėje, kad rytoj kibs geriau, suteikia mums vilties. Namai, maistas, lova.
Antra diena žvejybos – viltys dar didelės, kylam gana anksti, skubam. Simas pasilenkia kažką padaryti – ir jam mirtinai susuka nugarą taip, kad guli ant žemės ir tik akys bei burna juda ir sako, kad yra labai, labai blogai. Fak. Kvepia ligonine, o ne žvejyba. Kažkokiu visiškai atsitiktiniu būdu Edvinas turi stiprių leidžiamų vaistų, kaip riteris koks su šviečiančiais šarvais, gelbsti situaciją. Dūris į bulką ir po 15 min. kolega vėl funkcionalus. Važiuojam. Ir važiuojam vėl į savo ruožą prie kempingo.
Pakeliui stebim gamtą ir vaizdus – gamta kaip ir graži, viskas OK, bet visur, kur slovakas prikišęs savo kreivas rankas, viskas atrodo šūdinai, lenda slavo ir ruskio braižas ir prastas skonis. Gal tiksliau jo nebuvimas. Jokios tęstinės architektūros, viskas padrika ir tep lep. Šalia upės, miestelyje, vienas paskui kitą gali stovėti gyvenami namai, tada fūrų remonto aikštelė, parduotuvė, namas, lentpjūvė su visa savo teritorija, namas, kioskas, garažai, namas, fabrikas… Dar prie viso šito pridėkite šimtus šiame regione gyvenančių čigonų ir kompozicija tampa sunkiai nukonkuruojama. Gaila, Europos vidurys, galėtų būti gražu.

Važiuojant matosi, kad tarp upės užtvankų esančiuose ežeruose vandens turėtų būti bent apie pusantro metro daugiau. Lietaus nėra ir dar ilgai nebus.
Vakarykštę duobę kurioje dar kažkiek kibo užleidžiame tiems, kas vakar nieko nepagavo. Einu apsižiūrėti kiek žemiau, koks vaizdas yra prie to, dešiniame krante įtekančio upelio. Vaivorykštė gana durna žuvis, todėl galvoju, kad galima jinai gali stovėti prie besiveliančio vandens ir ten maitintis. Pravedimai gal nebus labai gražūs, bet o kodėl nepabandžius…

Prieinu prie upelio, dairausi, žiūriu į vandenį. Jau lyg ketinu atsikabinti nuo meškerės nimfą ir užmesti, bet stabteliu. Iš pradžių, galvoju – pasivaideno. Tada akis užkliūna už vandenyje vėl praplaukiančios tualetinio popieriaus skiautės. Dar ir dar vienos. Tada už cielo pono kaksio, draiskomo į šonus sraunaus upelio vandens. Užsidėjęs akinius poliarizuotais stiklais negaliu patikėti tuo, ką jau dabar labai raiškiai matau – upeliu, iš Liptovsky Hradok, tiesiai į Vah upę, kurioje mes sau braidome ir žvejojame, teka viso to miestelio šūdai! Maždaug tuo pat metu už savęs ant kranto išgirstu prieinat Simą ir mes abu kokias penkias minutes netekę žado stovim, filmuojam ir bandom suvokti – 2025 metai, Europos Sąjungos šalis, kuri turi laikytis visų gamtosauginių reguliavimų, visų aktų, nuostatų ir t.t. o vietoje to, tiesiog va taip, tiesiai šviesiai, kanalizacija bėga į upę. Ir licencija čia žvejoti kainuoja €30 į dieną! Galvojam, kad gal čia kažkokia avarija, gal nesusipratimas, gal reikia pranešti tarnyboms. 112 neskambinu, nes suprantu, kad susikalbėti su šitais berazumiais neturiu jokių šansų. Rašau emailą į infocentrą, kuriame pirkome žvejo bilietus, pridedu vaizdinę medžiagą – gal tos moterys kam praneš, gal čia kažkaip kažkas sureaguos.
O naivume šventas… kaip vėliau ramiu balsu mums paaiškino pakrantėje sutiktas dar aukščiau esančio upės ruožo “prižiūrėtojas”, kad čia jau daug metų problem, bet jis nieko nedarys, jam nerūpi, nes čia ne jų prižiūrimas ruožas. Tai va toks va šios tautos mentalas.

Susinervinę dėl šitos šūdinos situacijos, pranešam aukščiau žvejojantiems Vytautui ir Valdui, kad nesilesikite upe žemyn, nes pakliūsite į fekal-jacuzzi, ir vis dar priblokšti matyto vaizdo išvažiuojam į aukščiau esantį Bella upelį paieškoti nuotykių (gal dar kokį šūdų fontaną rasime). Tik atėjus prie santakos, gaunam žinią iš žemiau likusių kolegų, kad prie kabančio tilto atėjo gamtos apsaugos inspektorius, patikrino jų licencijas ir mes, pasirodo, gaudome ne tame ruože, į kurį mums pardavė licencijas! Mums reikia gaudyti dar aukščiau. Inspektorius kolegas tik sudrausmina ir tie išsisuka be baudos. Visi susitikę padarom išvadą – piktybiškai ar ne, bet pardavėjas mums rodė žemėlapyje vieną ruožą, o licencijas pardavė į kitą.
Linkėdami mielam pardavėjui garsiai viso ko geriausia – nuolat turėti vaisinių musyčių namuose, kad nuolat niežtėtų vieną šiknos žandą, kad mėgstamas sporto klubas visada pralaimėtų ir t.t. suprantame, kad situacija darosi vis labiau absurdiška ir beviltiška, gal net kiek komedijinė, bet neturėdami kito pasirinkimo bandome žvejoti toliau, nes nu, o ką daryti? Eksploriname aukštesnį ruožą virš santakos su Bella. Gražūs perkritimai, išplatėjimai, pagilėjimai, slenkstukai ir t.t. Upė leidžiasi tarsi dideliais laiptais žemyn. Bandom visas įmanomas nimfas, sausą musę, strymerius – nieko. Sprindžio dydžio margasis upėtakis ir panašaus dydžio kiršliukas, kolegų pasiekimai panašūs, arba blogesni. Sutiktas gidas-inspektorius-prižiūrėtojas bando duoti patarimų, muses parodo tinkamas, sistemėlę ir t.t., tačiau jokio normalaus rezultato. Upė lyg ištručyta, lyg mirus. Mašalų ir vabzdžių skrenda tuntais, nes pavasaris, tūpia ant vandens ir caddisiukai ir lašaliukai ir kas tik nori – vandens paviršius miręs, jokio bulkt, jokio maisto rinkimo nuo paviršiaus. Peršasi išvada – žuvies čia tiesiog nėra.

Nuotaikos nėra, ima siutas, bandome žiūrėti, gal pervažiuoti į San upę Lenkijoje, tačiau ten vandens irgi nėra, o ir per išeigines lenkai iššluoja visas licencijas. Namų, kur apsistoti už adekvačią sumą irgi nebelikę. Edvinas kapituliuoja ir pareiškia, kad sekančią dieną važiuoja namo į Lietuvą. Keistuolis koks, bet ne pirmas kartas. Bile malka neiškristų durelėse grįžtant…

Grįžtame į savo airbnb Bešenovoje, kurio pirminiai privalumai mums jau netekę prasmės ir vakarienės patraukiame į vietinę bernelių užeigą. Žingsniuodami į restoraną stabtelim ir upėje, tame ruože į kurį negavome licencijų, batonu pamaitinam monstrinio dydžio vaivorykštinius upėtakius. Tada nuo tilto stebime, kaip įvairaus dydžio žuvis nuo paviršiaus renka vabzdžius ir maitinasi… Čia žuvies yra, skirtingai negu ten, aukštai. Išvada buvo teisinga. Pakeiksnoję neteisybę gyvenime nukiūtinam į šeryklą – vietinis alus, visai geri šniceliai, vietinių personažų stebėjimas, linksmi pokalbiai ir gyvenimas vėl atrodo kiek smagesnis.

Trečia žvejybos diena. Nėra ką daug pasakoti ir plėstis, vaizdą jūs jau supratote, bet reziume toks – nuo ryto dirbame visame ruože. Esame agentai 007 – 0 kibimų, 0 žuvų, 7 parūkymai. Pietų nulekiam į miestelyje esantį visai neblogą vietnamiečių “restoraną”, o po jo važiuojam jau bile kažkur dar labiau į viršų, kur mūsų licencijos net nebegalioja, bet esame tokioje neviltyje, kad dedam skersą ir norim tiesiog pasižiūrėti ar visur taip blogai. Atsakymas – taip. Blogai. Labai.
Nulis rimtų kibimų per visą dieną, tuntais skrendantis sausiakas ir tik pora mažyčių bulkų leidžia galutinai suprasti – gaidys čia, o ne upė. Trisdešimt eurų į dieną už tokią “patirtį” yra tiesiog žmonių apgaudinėjimas.. Įstabiausia ką trečios dienos metu matėme, tai kai čigonka išėjusi iš trobos, ir be jokių skrupulų išpylė sutrinų pamazgų pilną kibirą tiesiai į upę. Su lyg šiuo paveikslo (ne)vertu vaizdu buvo nuspręsta, kad ketvirtos žvejybos dienos šioje ašarų pakalnėje nebus, važiuosime namo. Pasižadėjau nebekelti kojos į šitą rusofikuotų kretinų sugadintą šalį ir jos išdusintas upes. Europoje yra tikrai kur geriau pažvejoti.

Šį kartą daugiau prirašiau, negu prifotkinau, bet štai ir nuoroda į galeriją, kad iliustruoti pasakojimą vaizdais