Kipras

Prieš kelionę į Kiprą nekėliau didelių lūkesčių. Ką ten didelių, praktiškai jokių nekėliau, na tik galbūt nežūti vairuojant dešinėje eismo pusėje. Turistinės kryptys man kuo toliau, tuo mažiau kelią kažkokį žavesį. Metams bėgant, suprantu, kad endorfinai išsiskiria kai laiką atostogų metu leidžiu gamtoje (idealiu atveju žvejojojant), bet ne civilizacijoje. Ypač, tokioje beveidėje kaip Kipro sala. Per penkias dienas praleistas saloje neradau nieko, kas mane tikrai sužavėtų savo kiprietišku unikalumu ar smarkiai sudomintų. Gamta kaip ir graži, pavasaris, žydi gėlės, krūmai, medžiai, kaip ir būtų OK, bet visur toje gamtoje paliktas kažkoks beskonis žmogaus pėdsakas – viskas nuturistinta, pritaikyta masiniam vartojimui, viešbučiai, niekalų parduotuvės, gultai, pliažai, nuomos šūdaračių ir debilaračių, žaidimo aikštelės, stadiono dydžio šėryklos su kacapiškais meniu ir taip toliau ir panašiai. Lankėmės mes ne sezono metu, kovo mėnesį ir tos pustuštės erdvės, eilių ir žmonių sąlyginis nebuvimas kiek gelbėjo, bet kažko kultūriškai unikalaus rasti man taip ir nepavyko.

Labiausiai mane nuvylė maistas. Sukau galvą, kaip galima gyvenant Europos pietuose, kur kaitrioje saulėje galima užauginti tiek skanių dalykų, jų neužauginti ir dar šitaip nemokėti iš jų nieko paruošti? Paprastas paprastų žmonių maistas pietuose įprastai būna tikrai skanus, nors būna tuo pačiu ir labai paprastas. O čia – nieko. Nei tie gyrosai, nei jūros gerybės, nei žuvis, nei ten dar kažkas ką valgėme (dabar sunku prisiminti rašant šias eilutės po 9 mėnėsių, juolab, kad niekas nepaliko nei krislo) nesukėlė jokių emocijų. Skaniausias (tikrai skanus ) reikalas buvo kebabai turkiškoje Nikosijos dalyje, myžalinėje kebabinėje tarp dviejų sugriuvusių pastatų, šalia kurios trynėsi plius minus septynios katės. Einant pro šalį nuojauta nepavedė, kad bus gerai ir įkalbėjus keturias savo kelionės kompanijones prisėsti, gavome fantastiškai skanaus ir paprasto maisto penkiems, su alumi už 21 eurą.

Kas džiugno akį, laikas nuo laiko, tai visai įdomūs automobiliai gatvėse. Prisivežę jie čia visokio japoniško ir ne tik gėrio ir jį eksploatuoja kasdieniam naudojimui. Rasti numestą Nissan Skyline R33 viduryje niekur, prie “Aibės” lygio kaimo parduotuvės, buvo viena smagesnių kelionės akimirkų.

Galima daug prirašyti, kas man, senam niurzgai, nepatiko, bet reziumė tai trumpas ir paprastas – nekartočiau aš šios pietų Europos krypties.

Bet nuotraukų tai padariau 🙂