Ultrace 2024
Vos ne kasmetine tradicija tampa išvyka į Vroclavą (miestas Lenkijoje – red. pastaba) ir jame vykstantį didžiausią modifikuotų automobilių show Europoje – Ultrace.
Šiemet labai linksmai – šešiese su vienu automobiliu penktadienio rytą pajudėjom iš Vilniaus. Dar nepasiekus Kauno, ką ten Kauno, nepasiekus Vievio jau atkemšami pirmi alaus bokalai, nuotaikytė kabinoje – 3000. O kad ją dar pakelti aš šaunu chebrai siurprizą – ištraukiu ką tik iškeptus buffalo sparnus su visais būtinais priedais. Esate kada 7:30 ryte valgę karštų buffalo sparnų, mašinoje, roadtripe?
Kelionę kiek apšiko lenkiški mentai, išrašę pustrečio šimto eurų baudos, bet pasiekus Vroclavą viskas buvo užlaistyta lenkišku alučiu, beigi uždangstyta pierogi ir panašiu lenkišku kulinariniu paveldu.
Šeštadienį nuskubėjome link stadiono, kuris kažkodėl Dievo malonės tvarkos pagalba yra papuoštas puikiu dešrelių-kabanosikų gamintojų pavadinimu. Skubėjome, nes vizqituodamas renginį pernai turėjau patirtį, kad pro vartus įleido beveik valandą anksčiau ir buvo labai fainai pasibastyti po parodą, kai dar aplinkui nebuvo trisdešimt tūkstančių storų, tatuiruotų, pusnuogių lenkų ir jų patelių. Tai vietoje įėjimo anksčiau gavome pusantros valandos pastovėti ant kepinančio karščio (+30 – red. pastaba), susigrūdę prie vartų, dūsaujant nuo vakar nugalėto alaus kiekio.
Viduje laukė ko gero įspūdingiausias lyg šiol Ultrace ir mega kiekis mašinų, kurių visų neįmanoma per vieną dieną dorai apžiūrėti. Norisi prie kaikurių buildų pastovyniuoti ilgiau, pasidairyti bet laikas spaudžią, saulė kepina, skubiniesi natūraliai, nes norisi bent pamatyti viską. Apie kokybišką fotkinimą kalbėti kažką sunku, nes fotkini daugiau ne tai, kas norisi ir kaip norisi, o tai, ką pagauni su tarpu be praeinančių ar stovinčių žmonių. Žmonių kiekis siaubingai didelis. Karštis nežmoniškas. Alus padeda tik kol jį geri, o vandens gerti neapsimoką, nes už jo 1,5l butelį sumokėjome nei daug, nei mažai – €9
Parodoje akis paganyti tikrai buvo į ką, buildų visų skoniams ir lygiams. Kiek pavyko sufotkinti – tiek, finale tiesiog pritrūko jėgų ir evakavomės atgal į miestą maisto ir pailsinti kojas.
Kviečiu ir jus prasibėgti pro šį mano prisiminimą: