Žvejyba Švedijoje 2026
Ši kelionė, į kurią leidomės liepos mėnėsį, buvo sutarta gana seniai, gal dar pernai. Į Švediją, į Langan upę vykti gaudyti upėtakių ir kiršlių ruošėmes ilgai ir neskubėdami. Trise, Simas, Laurynas ir aš, dėliojomės įvairias detales gana smulkmeniškai, nes tikslas buvo kelionės metu turėti kuo daugiau komforto. Vis tik, nebe jaunuoliai esame, atostogas reikia praleisti kokybiškai. Kadangi kolegos šion upėn vyko ne pirmą kartą, tai puikiai žinojome kur gyvensime – jaukiame ir tvarkingame namelyje prie upės, kuriame nėra elektros ir iki mašinos pėdinti keli šimtai metrų, tačiau aplink yra visiškai laukinis miškas ir jį skrodžianti puiki Langan upė. Namelį užbookinome dar anksti pavasarį. Po to sekė kelto Ventspilis – Nynäshamn bookinimas. Tada visokių rakandų planavimas, pirkimas ir ilgai laukę, lietingą liepos šeštadienį, pajudėjome link Latvijos.
Keltas, gink die, nėra mano mėgstamiausia transporto priemonė, tas supimas, siauri koridoriai ir mažos kajutės su fūristų priperstom lovom, tikrai ne džiugesį keliantis potyris, bet šiaip, tiesą pasakius, keltas gal yra geriau, negu kratytis visiškai tragiškais šiaurės Lietuvos keliais. Tiek vakarą kelte, tiek visas atostogas, puikiai praturtino pasaulio futbolo čempionato transliacijos. Prie jų pridėjom keletą putojančio alaus bokalų ir supratimas, kad išaušo rytas ir priplaukėme Švedijos krantus atsirado gana greitai. Kaip ten sako, kad kelias į priekį visada trumpesnis ir greitesnis? Žvejybos ir gero laiko alkis mus spėriai varė į priekį – 800 km puikiai Švedijos keliais nupūtėm su vėjeliu, net nepaisant gana gausaus lietaus, kuris mus lydėjo paskutinius 300 km. Važiuoti geru keliu, kai kiti eismo dalyviai sąmoningi, yra vienas malonumas.
Tikslas pasiektas. Daiktai į namelį nešiojami itin spėriai, nes matome, kad dar turime laiko šį vakarą ir truputį pažvejoti. Juolab, kad šiuo metų laiku čia beveik nesutemsta. Išsipakuojam, greitai išsiverdam atsivežtų cepelinų su naminiais spirgais, įkalam po stikliuką kurcinio ašarų, šokam į bridkelnes ir tiesiog tiesiai prie namelio pradedam žvejoti. Kimba vidutiniškai, nedideli kiršliai, bet kažkaip nesijaudinam, juk turim dar penkias dienas žvejybos, dar atsirausim, nes upė garsėja nemažais egzemplioriais ir tikrai prigaudysim… Juolab, kad prieš kelias dienas čia buvę pažįstami žvejai gerai sugaudė. Little did we know, kad šitas mūsų perdėtas optimizmas bus pamuštas it kokia Lituanica.
Sekančias dvi dienas lyjo beveik non-stop, pūtė smarkus, pastovios krypties vėjas. Apie žvejyba sausa musele kalbos negalėjo būti. Žuvis nuo vandens paviršiaus nieko nerinko, o jeigu ir rinko, tai nebuvo įmanoma atrasti ką konkrečiai ji renka, o ir bulkos būdavo visiškai pavienės. Pirmadienį dar bandėme žvejoti sausa, bet antradienį nuo ryto tikslingai gaudėme lydekas Langan upės atšakose ir užutėkiuose. Labai patiko, nes bastėmės po labai gražią gamtą, kur pėdas palikę tik laukiniai gyvūnai. Lydekų pavyko pagauti, o ir tikslas buvo vienas – pasidaryti lydekos fish’n’chips. Jeigu yra vienas dalykas, kurį rekomenduoju, tai rekomenduoju lydekos file fish’n’chips. Tiesa, lydeka turėtų būti mitusi kiršliais ir upėtakiais, nes iš tos dumblinos ežerinės vargu ar gausis toks puikus skonis, kokį gavom patirti mes. Bet rekomeduoju. Ką dar rekomenduoju, jeigu jau kalbant apie žuvies ėdimą, tai dar vienas skonių topuose besikotiruojantis patiekalas – kiršlio “sashimi” su Ponzu padažu, trupučiu druskos, pipiro ir cintrinos žievelės. Nedėkokite.
Trečiadienį, toliau sėkmingai “besasalinant” ant upės kranto, mėgaujantis vis dar smarkiu vėju ir kartais užeinančiu lietumi ir nieko doro nepagaunant, messengerio chate persivadinam į Simon Ötsasson, Lauri Ötsasson ir Jurgen Ötsasson ir likusią kelionės dalį sėkmingai vadiname vienas kitą broliais otsasonais. Nepaisant prastų žvejybos sąlygų ir kuklių rezultatų, nuotaika ir atmosfera yra puiki – juokiamės iš aplinkybių, pačių savęs, vakare šaunam alaus, einam į pirtį ir skaniai ko nors pakimšę stebim fūlės varžybas. Išsiparpę kiek norisi, kitą dieną vėl kylam žvejybon.
Ketvirtadienį oras kiek pasitaiso, bet nekiba tęsiasi. Kolegoms pavyksta pagauti porą normalesnio dydžio kiršlių (apie 50cm dydžio) – vienas jų, vakare, mitriu ir įgudusiu Simo rankos judesiu išfiliuojamas ir transformuojamas į dar vieną, jau minėtąjį “sashimi”. Pasičepsint kiršliokas sprogsta kaip užkanda prie puikaus samagono, o jo brolį iškepame druskoje ir nenustodami urgzti kaip skanu sunaikiname iki paskutinio trupinėlio. Būtinai bus kartojama.
Paskutinę žvejybos dieną, penktadienį, mus pagaliau pasitinka normalus oras, nuo ryto upėje gana intensyviai bulkuoja kiršliai, per visą dieną pagauname šiek tiek žuvies, tačiau ji vis tiek labai įnoringa ir baigšti. O ir didelių nepapuola. Jeigu pavyksta vienam kiršliui įsiūlyti kažkokią sausą muselę, tai kitas, bulkuojantis už keliolikos ar net kelių metrų, į ją net nežiūri ir nereaguoja. Kiekvienam turi parinkti skirtingą musę. Profesoriai. Arba išpindėję. Arba ir tai, ir tai.
Atostogų dienos praskrido kaip kelios valandos, šeštadienį ryte jau vėl puškuojam nešdami daiktus atgal į mašiną ir spaudžiam pedalą kelto link. Nenusirovėme kaip planavome, bet pailsėjom ir gero laiko paturėjom į valias. Jau žinom, kad čia dar grįšime ir kartosime ir kad vėl bus gerai. Geros atostogos yra nebūtinai apie žuvies kiekį.
Visus šiuos mano pezalus geriausia iliustruoja kelionėje darytos nuotraukos, tad kviečiu jas ir pasižiūrėti: