Camp 2025
Prabundu nuo kirviu skaldomos malkos garso. Penkios trisdešimt kelios dega telefono ekrane. Puiku – beveik pusvalandžiu anksčiau už numatytą žadintuvą. Tampa tradicija. Keliuosi girgždėdamas, neriu į termo rūbų lazaniją ir, atvėręs kemperio duris, žengiu pirmyn į naują dieną, kuri, žinau, kad baigsis vėl tik vėlai, vėlai vakare. Naujai, tik kelios dienos iki sezono starto baigtos statyti pavėsinės virtuvėje tokiu ankstyvu metu susitinkantys veidai – etatiniai, pirmūnai. Kas kavą, kas arbatą pakuoja į skrandį, į termosą. Kas sumuštinį sau ir kolegoms raiko. Linksime sutartinai, kad šįryt šalta. Ruošiamės kasryt daugmaž taip pat: cigaretė, gėrimas, maisto visai dienai susiruošimas, cigaretė, ant sosto pabūti, karštas gėrimas, cigaretė, tada viską dedi į kuprinę, o save – į bridkelnes, bridbačius ir kitus žvejybinius rūbus, kuriuos, greičiausiai, teks devėti iki tol, kol vakare vėlai, nusikalęs kaip šuva, grįši atgal į tą pačią pavėsinę ir, nusirengęs, džiaugsiesi kūno laisve.
Dar prieš kelias dienas rytais darydavau raumenų tempimo pratimus ant kilimėlio už keturis eurus, kad mano suklebusi nugara bent pusdienį jaustųsi geriau, bet šį rytą tam nesurenku valios likučių, noriu skubėti, ruoštis, dėti daiktus į mašiną ir atsidurti prie iš vakaro numatytojo upės ruožo kuo anksčiau, saulei dar nepraplėšus horizonto. Reikia. Pagauti. Ją. Vėl.
Ne visi mūsų išaugusioje lašišautojų-museliautojų kompanijoje tokie ankstyvi vyturiai. Yra praradusieji viltį pagauti (geriau žinomi kaip nepagavyrai) Lietuvos upių karalienę, todėl ryte miegantys, kiek širdis geidžia. Yra ir pochuistai, kurie atvažiuoja ne dėl žvejybos, o gerai praleisti laiką gamtoje, pabūti su kompanija prie laužo ir pailsėti nuo XXI amžiaus beprotnamio. Tie irgi miega ilgai. Būna, kad miega net dienomis, kai reikėtų žvejoti. Įvairių žmonių kiekvieną rudenį susirenka į šį ratą, tame ir mūsų bendruomenės “grožis”. O yra dar ir “A lyga” – apgaudo visus, keliasi vėlai, niekur neskuba, į upę lipa ne pagal laikrodį ar kokią nors eiliniam žvejui suvokiamą logiką, bet pagal tai, kai (galimai) iš kosmoso gauna signalą: dabar lipk ir pagausi. Lipa. Pagauna. Daug.
O aš toks niekada nebuvau – sėkmingas, gabus žvejys. Mano moto buvo ir yra – “žvejoti nemoku, bet labai mėgstu!” Iki šio sezono, kuris visiems buvo rekordinis, aš savo karjeroje buvau pagavęs tik vienženklį skaičių lašišų bei šlakių. Per septynerius lyg tol žvejotus sezonus. Patirtis bylojo, kad jeigu noriu padidinti savo šansus pagauti, turiu eiti ir gaudyti daug, ieškoti, bandyti, dirbti, keltis anksti, gaudyti iki dienos pabaigos. O šis sezonas tam motyvavo dar labiau – lietinga ir niūri dvidešimtpenktųjų vasara pritvindė upes šaltu vandeniu iki seniai nematytų aukštumų, rudenį lietūs baigėsi, vanduo nuslūgo, atšalo ir, kaip juokavome su kolegomis, ko gero visos Baltijos jūros lašišos bei šlakiai kilo upėmis neršti ir pratęsti giminę. Keli kolegų pagauti laimikiai savo dydžiu greičiau priminė solidų margąjį upėtakį, o ne lašišą, tačiau tik keli, nes dauguma kaip įprasta mūsų upėms – didelės ir gražios žuvys. Laimikiai fiksuojami ir paveiksluojami dideliais skaičiais ir beveik kasdien, leido campo žvejybos žurnalą pildyti įspūdingais tempais. Būdavo dienų, kai kolektyvas pagaudavo tokį kiekį žuvies, kokį kitais metais fiksuodavome viso sezono metu, o žmonės, gaudantys šią žuvį Lietuvoje dešimtmečiais, sunkiai prisiminė, kada buvo taip gerai.
Dar pavasarį, bookindamas atostogas, dviem pirmoms spalio savaitėms, žinojau, kad šis sezonas bus kitoks.
Nauja campo vieta, naujos pavėsinės statybos (vertos atskiro rašinio), nauji žmonės, naujas bendrystės lygis, nauji požiūriai į senus dalykus, laiko patikrinti diedai, skaniausias maistas ir beprotiškas žuvies kiekis pavertė šį sezoną tuo sezonu, apie kurį kalbėsime ilgai.
Praėjusių campų nuotraukų albumuose žuvies nuotraukų būdavo minimaliai, dominuodavo gamta, maistas, žmonės… Šiame albume nuotraukų santykis kiek kitoks. Kviečiu žiūrėti ir iki greito.